Aštuntasis įsakymas draudžia iškreipti tiesą bendraujant su kitais žmonėmis. Ta moralinė nuostata išplaukia iš šventosios tautos pašaukimo liudyti Dievą, kuris yra tiesa ir nori tiesos. Nusižengti tiesai – tai žodžiais ar darbais atsisakyti pareigos būti tiesiam moraline prasme, tai didelė sandoros pamatus apimanti neištikimybė Dievui. Senasis Testamentas tvirtina: „Dievas yra visokios tiesos šaltinis. Jo žodis yra tiesa.“
Tiesa yra tai, kas atitinka tikrovę – sukurtąją ar nesukurtąją. Žmogus iš prigimties linkęs į tiesą. Jis įpareigotas ją gerbti ir liudyti. Tik pats Dievas yra nesukurtoji tikrovė. Visa kita Jis sukūrė ir nustatė gamtos dėsnius negyvajai gamtai bei tarpusavio santykių dėsnius gyvajai kūrinijai, todėl svarbu juos žinoti ir gyvenime jų laikytis.
Tiesa, kai žmogaus elgesys teisingas ir jo kalba teisinga, vadinasi tiesumas, nuoširdumas arba atvirumas. Tiesa arba tiesumas yra dorybė, leidžianti teisingai elgtis ir sakyti teisybę, išvengiant dviveidiškumo, apsimetinėjimo ir veidmainystės. Žmonės negalėtų sugyventi, jei vieni kitais nepasitikėtų, tai slėptų tiesą.
Tiesos dorybė teisingai atiduoda kitam, kas jam priklauso. Tiesumas išlaiko pusiausvyrą tarp to, ką reikia pasakyti, ir paslapties, kurią reikia išsaugoti; jis apima atvirumą ir santūrumą. Būdamas garbingas, žmogus privalo pareikšti tiesą kitam žmogui. Broliška meilė mums nurodo, kada sakyti tiesą, o kada patylėti.
Pilotui Kristus pareiškė „atėjęs į pasaulį, kad liudytų tiesą“ (Jn 18,37). Krikščionis neturi „gėdytis mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Tim 1,8). Tais atvejais, kai reikia liudyti tikėjimą, krikščionis, kaip sako apaštalas Paulius, privalo nedviprasmiškai jį išpažinti. Jis privalo „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones“ (Apd 24, 16).
Visų mūsų, krikščionių, pareiga – būti Tiesos liudytojais. Liudyti Kristų bei savo tikėjimą žodžiais ir darbais – visu savo gyvenimu. „Tad, pametę melagystę“ (Ef 4,25), jie turi atmesti „visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimą ir visokias apkalbas“ (1 Pt 2,1).
Melagingas liudijimas ir kreiva priesaika – tai viešai pasakyti tiesai prieštaraujantys žodžiai. Toks elgesys padeda ir nekaltą žmogų pasmerkti, ir kaltą išteisinti, ir padidinti bausmę; iš esmės tai pakenkia teisėtvarkai ir bešališkam teisėjų nuosprendžiui.
Pagarba geram žmogaus vardui draudžia bet kokius veiksmus ir žodžius, galinčius jam nepelnytai pakenkti. Tad nusikalsta: skubotu sprendimu tas, kas, nors ir tylomis, bet neturėdamas tam pakankamo pagrindo, priskiria artimui moralinę ydą; apkalbomis, kas be objektyviai būtino pagrindo atskleidžia artimo nusižengimus ir ydas jų nežinantiems asmenims; šmeižtu, kas, sakydamas netiesą, žemina kitų žmonių gerą vardą ir duoda progos klaidingai apie juos spręsti.
Apkalbos ir šmeižtai atima artimo gerą vardą ir garbę. Garbė yra visuomeninis žmogaus orumo patvirtinimas, ir kiekvienas žmogus turi prigimtinę teisę į savo garbę, gerą vardą ir pagarbą, tad apkalbos ir šmeižtai pažeidžia teisingumo ir meilės dorybę. Privalome kalbėti linkėdami artimui vien gero. Ypač verta susirūpinti dviem pojūčiais, kurie gali kilti, sužinojus apie svetimas ydas ar nuodėmes. Pirma, ar kartais nejaučiu tamsaus pasitenkinimo, kad kitas nėra toks švarus, kokiu buvo pripažintas? O gal svetima nuodėme mėginu pateisinti savo blogį? Antra, ar apkalbos nepadeda pataisyti savo dorovinę savijautą, sumenkinti savo nuodėmes, nes galima pasakyti: „Nesu toks jau blogas, kiti už mane blogesni.“
Antra vertus, nepastebėti mylimo žmogaus blogybių ar per lengvai jam už jas atleisti, sutrikimą laikyti gėriu ir pamiltajam leisti neklausyti Dievo įsakymų – tai jokia meilė.
Aštuntasis įsakymas smerkia ir bet kokį meilikavimą, pataikavimą ar perdėtą paslaugumą, nes tai gali paskatinti blogai elgtis. Tuštybė arba pagyrūniškumas taip pat yra nusižengimas tiesai.
Melas yra didžiausias nusižengimas, nes sakoma netiesa norint apgauti. Melo sunkumas priklauso nuo tiesos iškraipymo, nuo žalos, kurią patiria melo aukos.
Sutaikinimo sakramento paslaptis šventa ir negali būti išduota jokia dingstimi. Kunigas visada turi išlaikyti paslaptyje tai, ką girdėjo. Kiekvienas privalo būti deramai santūrus privataus žmonių gyvenimo atžvilgiu.
Kun. Vytautas GRIGARAVIČIUS
Ypač skaudžius randus, iki šiol negyjančias žaizdas kiekvieno jo nesilaikančio sieloje, o tuo pačiu ir visos tautos dvasioje paliko vienas, kuris kaip sudedamoji dalis įeina į kiekvieną iš dešimties įsakymų, kuris iš pačių pamatų apnuodija žmogaus santykius su Dievu ir artimu. TU, Viešpatie, aiškiai įsakei: „Vieni kitiems nemeluosite“ (Kun 19, 11), „Nenešiosi melagingų paskalų“ (Iš 23, 1), „Saugokis ką nors neteisingai apkaltinti“ (Iš 23, 7), „Neliudysi melagingai prieš savo artimą“ (Įst 5, 20). Daugelis dar rengdamiesi pirmajai išpažinčiai buvom išmokę: „Aštuntas – nekalbėk netiesos!“, kurį supratom paprastai ir tiesiai – negalima meluoti, nes pamelavus reikia visų pirma atsiteisti – prisipažinti, prisipažinti tam, kam melavai, pasakyti, kaip buvo iš tikrųjų, o tai ne taip jau paprasta ne tik vaikui.
Kristus, kuris atėjo ne panaikinti įstatymo, bet įvykdyti, labai rūstus melagiams, kurie nežada pasitaisyti. Aiškindamas fariziejams, kas yra tiesa, o kas melas, jis tiesiai velnią pavadino melo tėvu: „Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“ (Jn 8, 44), todėl ir paskutinio teismo dieną melagių laukia nepavydėtinas nuosprendis... ir visiems melagiams skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera; tai yra antroji mirtis“ (Apr 21, 8).
Antanas Maceina knygoje „Niekšybės paslaptis“ melą įvardina kaip bedievybę giliausia prasme. Tą mintį patvirtina Lietuvos tragiškasis okupacijos penkiasdešimtmetis, kur melas ir bedievybė veikė kaip tobulas tandemas, griaudamas bažnyčias Lietuvos žemėje, o Bažnyčią lietuvio sieloje.
Sunku buvo vaikystėje prie klausyklos langelio prisipažinti, pamelavus mamai, tėčiui, mokytojai, sesutei, draugei. Sunkiausia dėl to, kad sutaikinimo sąlyga – prisipažinimas tiems, kam pamelavai. Panašiai turbūt nelengva prisipažinti melavus ne vienam, kurie buvo likę Lietuvoje. Sunku prisipažinti, bet tenka prisipažinti, kad visi, kurie nepasitraukėm į Vakarus ar neišėjome į mišką, į pogrindį, daugiau ar mažiau melavom – laužėm aštuntąjį Dievo įsakymą.
Kai pasiseka nuo kasdienybės rūpesčių ir triukšmo pabėgti į sielos tylumą ir atsistoti akis į akį, širdis į širdį su Dekalogu, su jo Aštuntuoju, sudreba širdis: ar, Viešpatie, visas mūsų, ypač inteligentijos, gyvenimas sovietmečiu nebuvo vien braidymas po klampesnį ar seklesnį melo liūną? O melas turi šitiek daug vardų ir veidų: nuo šmeižto, neteisingo liudijimo, priesaikos laužymo, išdavystės iki... švento melo! Kai nenorėjai kito išduoti, kai norėjai apsaugoti svarbią tiesą, kai saugojai kitų sveikatą, ramybę, gerą vardą, patikėti paslaptį, kai melu tausojai save tautos mokyklai, tautos kultūrai, tautos mokslui, net Bažnyčiai!
Tačiau kas išves ribą tarp „švento“ ir „prakeikto“ melo? Tik sąžinė, tik sąžinė, jei jos dar nesugraužė ilgalaikis konformizmas, kuris iš tikrųjų yra dar viena melo atmaina, ir turbūt nieko kito nelieka, kaip visiškai atvirai prisipažinti sau, kur melu saugojai kitą, o kur savo kailį; kur, užsidengdamas melo skydu, bandei išsaugoti tiesą, o kur melu mosavai dėl karjeros, dėl saldesnio kąsnio, minkštesnės kėdės; kur melavai, rodydamas drąsą, o kur iš baimės; kur melavai „vardan Lietuvos“, o kur parduodamas ją... Kur melavai, gelbėdamas kito gyvybę, o kur ją žudydamas!
Nuo amžių melas turi daug vardų ir daug veidų. Melu Patarlių knygoje vadinamas dviliežuvavimas, iškraipyti protavimai, kitų juodinimas, apkalbinėjimai, apgaulingi liudijimai, pataikavimas, apsimetinėjimai, dėjimasis geresniu. Primenama žmonėms didelė atsakomybė už jų tariamus žodžius: „Mirtis ir gyvenimas liežuvio valdžioje“ (Pat 18, 21).
Daug kelių žmogų veda į melą. Vienas iš jų kaip tik ir yra neatsakingas niekų tauškimas, į kurį taip esame įnikę, kad nerandame reikalo net susimąstyti apie jo pasekmes, tačiau „todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mt 12, 36–37).
Tuščiažodžiavimas, saujomis „liaudžiai“ švaistomi tušti pažadai per tuos 50 metų taip įaugo į mūsų tautos gyvenimą, kad ir šiandien jie yra ne tik daugelio eilinių piliečių, bet ypač valdančiosios daugumos „kasdieninė duona“. Valstybės vadovas, šiandien garsiai visai Lietuvai sakydamas, kad jis visą gyvenimą „stovėjo už Lietuvos nepriklausomybę“, visiškai „užmiršo“ visai neseniai pasakytus žodžius: „... kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti... Mes pirmenybę teikiame lenininiam sutartiniais pagrindais pagrįstos tarybinių respublikų sąjungos modeliui... Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos sudėties, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“ (A. Brazauskas. „Tiesa“, 1989-03-03). Ir tų žodžių tarytum visai nebūtų, o mes kai kurie norime, kad partija, tiek skausmo, kraujo, ašarų, skriaudų, bedievybės ir melo atnešusi tautai, prisimintų, ką ji kalbėjo ir darė prieš 10–30–50 metų... Juk „neprisiminti“ savo piktadarystės – taip pat melas!
Neatsitiktinai dar Saliamono laikų izraelitas meldė Dievą pirm negu mirs atitolinti nuo jo melagingus žodžius, nes „Dviliežuvio žodžiai rodosi nekalti, bet jie pasiekia žmogaus vidurius“ (Pat 18, 8)..., o meluojanti burna užmuša sielą“ (Išm 1, 11). Šiandieninis psichologas, visiškai tą patį žmogui pražūtingą reiškinį turėdamas galvoje, teigia, kad melas supainioja asmenybės turimų vertybių hierarchiją ir, liaudiškai tariant, melagis nebeskiria grūdų nuo pelų, juodo nuo balto. Melo paveikta sąmonė nebesuvokia, kas tikra, o kas ne; kur išganymas, o kur pražūtis; kas savas, o kas svetimas; kur Apvaizdos ranka, o kur šėtono gundymas; kas draugas, o kas priešas. Šiandien mes savo tautos gyvenime akivaizdžiai matome, ką nesilaikymas Aštuntojo su mumis padarė.
Tačiau savaime tauta iš dvasinės negalios nepakils. Reikia atstatyti sulaužytą Sandorą su Dievu – reikia pradėti vėl vykdyti Dešimt Dievo Įsakymų, kuriais Viešpats ir šiandien kreipiasi į kiekvieną iš mūsų. Aštuntasis reikalauja nemeluoti visais būdais ir visomis formomis, tad ir pabandykime perkratyti savo sąžines pagal šį Įsakymą. Prisiminkime labiausiai paliestas melo sritis.
Melavo mokslininkai, propagavę ateizmą, neigiantį Dievo, antgamtinių būtybių ir reiškinių buvimą, atmetantį bet kokią religiją; aiškinę pasaulį kaip materialią tikrovę, sąmonę laikę tos tikrovės materialiu atspindžiu ir materialios veiklos funkcija.
Melavo kompozitoriai, kūrę kantatas Didžiajam Spaliui – visos žmonijos „išvaduotojui“ ir skurdo, išnaudojimo, priespaudos.
Melavo poetai, liaupsinę iš rytų nušvitusią raudonąją aušrą, kad Lietuva galėtų žengti laiminga su visa broliškų tarybinių tautų šeima. Daug būtų galima cituoti pilnų melagingo džiugesio posmų, parašytų tuo metu, kai miestelių aikštėse voliojosi išniekintų partizanų kūnai; kai kalėjimuose žiauriausiai buvo kankinami žmonės vien už tai, kad jie lietuviai, kad mylėjo Tėvynę, kad tikėjo Dievą; kai Sibiro speiguose nuo šalčio, bado, nepakeliamo darbo mirė vyrai, moterys, vaikai. Gal ir „šventu“ kai kas laikė ir tebelaiko kai kurių poetų melą, bet tai buvo ir paliko melas. Gal ir galima tomis sąlygomis suprasti tuos poetus, gal jie ir labai kilnių dingsčių turėjo, bet juos pavadinti tautos dainiais neapsiverčia liežuvis.
Melavo gydytojai, įtikinėję moteris, kad vaisius įsčiose tik 8 ar 12 savaitę ima tapti žmogumi, o iki to laiko galima daryti su juo, ką nori. Net žudyti... Ir žudė, ir tebežudo motinos, įtikintos, kad žudo... ne žmogų.
Melavo įvairių specialybių mokytojai, nutylėdami, klastodami, iškraipydami tautos istoriją, kultūrą, tikėjimą. Daugelį įžymių žmonių darę ateistais, bedieviais, revoliucionieriais. Įkalę mokiniams, kad jie kilę iš beždžionės, stebėjosi, kokie jie blogi, neklaužados, nesuvaldomi, tačiau kokie gi kitokie galėtų būti beždžionės vaikaičiai? Dar ir šiandien beždžionės vaikaičių nemažai mokyklų suoluose.
Melavo tėvai, „kombinuodami“ ką nors parnešti iš fermos, sandėlio, ganyklos, įstaigos, kad šeima sočiau gyventų. Melavo darbininkai, simuliuodami „darbą“. Melavo melžėjos, skiesdamos vandeniu pieną. Melavo pardavėjos, sukdamos gramus ir kapeikas.
Melavo motinos, nemokydamos vaikelių melstis, nekalbėdamos apie Tą, kuris sukūrė dangų, žemę, žmogų; neaiškindamos, kas tie Dešimt Dievo Įsakymų ir kam jų laikymasis reikalingas žmogui. O Mozė kadaise neatsitiktinai buvo prisakęs juos diegti savo vaikams, kartoti juos nuolat, užrašyti ant durų staktos, įrašyti į širdį.
Tad, norėdami grįžti į Dievo vaikų šeimą, visų pirma turime atsikratyti melo, nes, kas „geria neteisybės vyną“, tas „valgo bedievystės duoną“ (Pat 4, 17). Viešpats gi vaikščioja „teisybės keliais, teisėtumo takų viduriu“ (Pat 8, 20). Paklausykime šv. Pauliaus, jo žodžiai kaip tik mums: „Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą“ (Kol 3, 9–10). O Kūrėjas – tai Tiesa!
Aštuntasis Įsakymas ragina nusivilkti nuo savęs melo žmogų ir apsivilki tiesos žmogumi. Pirmas žingsnis kelyje į Tiesą – atvirai sau prisipažinti, negražinant nieko, neteisinant savęs, neišsisukinėjant. Perkračius sąžinę ir išsiaiškinus, kokiais būdais ir kodėl buvo laužytas Aštuntasis Dievo Įsakymas, eina gailestis – širdies skausmas dėl padarytų nuodėmių prieš šį Įsakymą.
Parengta pagal laiskailietuviams.lt
Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
